Įžymus žmogus
Kazys Binkis
Pasaulio tautų teisuolis, poetas, rašytojas, dramaturgas
Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kazys gimė 1893-iųjų lapkričio 16-ąją Gudelių sodžiuje, netoli Papilio, Biržų apskrityje. Kazio mama Petronėlė buvo ištekinta už 40 metų vyresnio Antano Binkio, būsimo poeto tėvo. Antanas buvo praradęs akį turkų kare. Petronėlė dirbo kambarine pas Papilio grafą prancūzą Choiseulį de Gouffier, sulietuvintai Šuazelį. Kaziui buvo trylika, kai mirė jo tėvas Antanas. Kazio anūkas Viktoras Binkis svarsto, kodėl tuomet jo senelį su motina Antano Binkio šeima atstūmė? Kazio sūnus Gerardas (Viktoro tėvas) taip samprotavo: „Giminaičiai buvo kitokios išvaizdos nei Kazys. Jis iš prigimties nuo jų skyrėsi: juodaplaukis, rudakis, aukštas, labai gyvas ir judrus – tikras prancūziukas! Kadangi Kazio tėvas buvo labai senas, galėjo jau nesusilaukti vaikų, vadinasi, Kazys – ne Binkis, o Šuazelis!“ Žinoma, gal tai tik gandas. O gal ir tiesa...“ Kazys visuomet buvo pasipuošęs, elegantiškas, pasitempęs. Pasižymėjo tauria laikysena, temperamentu, ambicingumu. Juk ne be reikalo bičiulis poetas Antanas Miškinis jį apibūdino: „Paprastas kaip sodietis, elegantiškas kaip diplomatas, išdidus kaip kunigaikštis.“ Nuo vaikystės Kazys buvo labai energingas ir pilnas idėjų. Mokslų Papilio liaudies pradžios mokykloje, Biržų gimnazijoje vis krėtė išdaigas, o save teisindavo sakydamas: „Jei kokią dieną kampe nepaklūpiu, kažko trūksta, ir gana.“ Už nepaklusnumą jį išmetė iš gimnazijos. Žemės ūkio mokyklą pats paliko - plūgu arime išvedžiojo: „Kazys daugiau nebears.“ ir išvyko į Vilnių, ten Pirmojo pasaulinio karo pradžioje baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus. Lenkijai užėmus Vilnių įstojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, sukūrė karo dainų (Geležinio Vilko maršas). Karo metu pradėjęs mokytojauti gimtajame Papilyje, Kazys susipažino su kolege – jaunute turtingo Nariūnų ūkininko Adomonio dukra Pranute. Permaininga – su atoslūgiais ir potvyniais – draugystė tęsėsi bene penkerius metus, atlaikė išsiskyrimą, kai Binkis po karo gyveno Vilniuje ir kai 1920-aisiais išvyko į Berlyną pradėti literatūros ir filosofijos studijų Humboldtų universitete, kaip laisvasis klausytojas su pertraukomis studijavo iki 1923 metų. Būdamas užsienyje susipažino su naujuoju Europos menu. Grįžęs į Lietuvą telkė jaunus menininkus, rengė jų sueigas, propagavo modernizmą. 1921 metais Palėvenės bažnyčioje Pranutę ir Kazį sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Jaunavedžiai apsigyveno Kaune. Sutuoktinis nuolat vykdavo į Berlyną, kur siurbte siurbė šios pasaulio kultūros sostinės modernistinį ir avangardistinį meninį, kultūrinį bei bohemišką gyvenimą. Šias tendencijas „importavo“ ir į Laikinąją sostinę: Kazio Binkio namuose pradėjo rinktis avangardinės poezijos atstovai; netrukus, apsuptas jaunųjų poetų, jis ėmė reziduoti legendinėje „Konrado“ kavinėje. K. Binkis vertėsi žurnalistika ir inicijavo avangardistinė keturvėjininkų literatūrinės grupuotės susibūrimą, paskelbė kolektyvinę naujojo meno programą Keturių vėjų pranašas. 1924-aisiais Kazys Binkis iš varžytynių įsigijo Kalnaberžės dvarą, priklausiusį caro ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui. „Paėmė didelę paskolą iš banko ir nupirko, – pasakoja anūkas. – Norėjo dvarą paversti laisvųjų menininkų stovykla, o kaip išlaikyti ūkį, net nesvarstė. Galvojo vien apie tai, kad tai bus plenerų vieta, susiburs menininkų komuna, o pinigai kažkaip patys atsiras. Gal vienas suvažiavimas ir įvyko, paskui atėjo antstoliai, viską aprašė – tuo ir baigėsi.“ Pranutei buvo svetimas vyro bohemiškas gyvenimas. Vienas po kito gimė vaikai: dukrytė Eleonora ir sūnelis Gerardas. Nebepajėgusi viena tvarkytis skolose paskendusiame dvare, Pranė su vaikais išvyko pas šeimą. 1927-aisiais čia, Nariūnų dvare, persišaldžiusi mirė būdama vos 29-erių. Praėjus dvejiems metams, kai Kazys Binkis tapo našliu, jis vedė Sofiją Kudrevičiūtę – Nacevičienę. Sofija taip pat buvo jauna advokato Juozo Nacevičiaus našlė su dviem dukrytėmis – Irena ir Lilijana. Vasaras su dukromis ji leisdavo Balsių dvare, Pakruojo rajone, kurį supo 200 hektarų žemių ir miškų. Čia r
Kapavietės vieta
Petrašiūnų kapinėsVeikiaKauno m. sav.
- Sektorius
- 15
- Eilė
- 008
- Kapavietė
- 0003
- Vieta kape
- 3
Kapo kodas: PTRSNK-15-008-0003