Įžymus žmogus
Julija Dautartienė
Pasaulio tautų teisuolė
Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Šilelių kaime (Raudondvario vls., Kauno aps.) gyveno žvejys Juozas Dautartas su žmona Julija. Jie turėjo keturis nevedusius, suaugusius sūnus, kurie dar gyveno su jais vokiečių okupacijos metais. 1944 m. vasarį prie kaimo prievartinių darbų dirbęs žydų kilmės gydytojas Jakovas Abramovičius kreipėsi pagalbos į Juozą. Jakovas ieškojo būdo išgelbėti savo beveik trejų metų dukrą Arielą iš Lietuvos gydytojo Petro Baublio vadovaujamų vaikų globos namų Kaune, kur ji tuo metu gyveno. Ariela ten gyveno kaip etninė lietuvė ir tik Baublys žinojo jos tikrąją kilmę. Tačiau Arielos tapatybę sužinojo darbuotoja, išsiaiškinusi, kad ji kalba rusiškai ir jidiš. Kai Ariela susirgo, darbuotoja nenorėjo jos prižiūrėti, o daktaras Baublys pranešė jos tėvui, kad geriau ją perkelti kitur. Juozas su žmona Julija sutiko padėti. Vasario 4 dieną Julija, lydima vyriausio sūnaus Zigmo, atvyko į vaikų namus ir paprašė įsivaikinti Arielą (kuri ten buvo registruota Bronės Mažilytės vardu), teigdama, kad ji yra nesantuokinė giminaitės dukra. Ariela labai sirgo ir susidarė įspūdis, kad ilgai negyvens. Tačiau dėl gelbėtojų namuose suteiktos priežiūros ir naktinių tėvo gydytojo vizitų ji pasveiko nuo ligos. Dautartų pora ją išdidžiai pristatė savo kaimynams, pasakodama, kaip pavyko sugrąžinti sveikatą po įvaikinimo, kai ji sunkiai sirgo. Sūnūs Dautartai Arielą laikė mažąja sesute, žaidė su ja ir lepino. Priartėjus frontui, Arielos tėvai Jakovas ir Bronia Abramovičiai taip pat atėjo pasislėpti pas Juozą ir jo žmoną. Kai jie atvyko ir buvo paslėpti tvarte, paaiškėjo, kad kažkas iš apylinkių juos pastebėjo ir pranešė policijai, kad rajone yra žydų. Policija apžiūrėjo kaimo namus, tarp jų ir Dautarto namus, tačiau jų nerado. Po karo išgyvenusieji palaikė ryšius su savo gelbėtojais ir palikuonimis, net 1973 m. emigravę į Izraelį. Rašytojas Vladas Dautartas: Vieną naktį pas mus atėjo iš geto pabėgęs žydas. Mes jau žinojome, kad jis daktaras, baigęs mokslus Prancūzijoje, kad puikiai vertėsi, bet viskas pražuvo, kai į Lietuvą plūstelėjo vokiečiai. Jis prašė pagalbos: miesto lopšelyje yra jo dviejų metų duktė, jo pirmagimė. Ji labai ligota, visai silpnutė ir, jei mes jos nepasiimsime, numirs. Aš gerai prisimenu tas pilnas siaubo dienas, tuos mėnesius, tuos metus, kai pas mus atsirado mažoji augintinė. „Dievas nedavė mergaitės, tai dabar išsiauginsim,“ – taip sakė motina kaimynams, giminėms, visam kaimui. Kai tik brolis atnešė ją iš miesto, tėvas per vieną dieną nupynė iš paupyje augusių karklų vytelių dailią lovelę. Kaimui vėl šnekos: savo vaiku taip nesirūpintų, žiūrėkit, kokia ji tamsaus gymio, kokios didelės akys, aišku, kad žydaitė, net ir kvailiausias tai suprastų. Taigi kaimo žmonės kuždėjosi, spėliojo, bet nė vienas nepranešė, nepaskundė valsčiaus žandarams. O toji žydaitė, varge mano, pirmomis savaitėmis vos vos alsavo gyvybe. Visas jos kūnelis nuo bado ir ligų buvo nusėtas šunvotėmis. Naktimis ji klykdavo ir nurimdavo tik tuomet, kai išsekdavo jėgos. Tuomet tėvas ir motina balsu šaukdavosi Dievo pagalbos, plovė ir plovė mergaitės žaizdas ramunių nuoviromis, tepė nesūdytu sviestu. Vieną naktį, kai atrodė, mergaitė tuojau užges, tėvas ir motina nutarė ją pakrikštyti. Abu meldėsi kaip mokėjo, atliko krikšto apeigas ir mūsų troboje atsirado mažoji krikščionė, vardu Bronytė. Daktaras, sužinojęs apie krikštą, giliai atsiduso, nuleidęs ant krūtinės galvą, kažką valandėlę mąstė, o paskui tyliai ištarė: „Aš noriu tik vieno – kad ji gyventų...“ Gyveno, augo, krykštavo, mano tėvą vadino seneliu, o motiną – mamyte. Kai į kaimą atūždavo koks vokiečių prisėdęs sunkvežimis, aš čiupdavau Bronytę į glėbį ir dėl šventos ramybės nešdavau ją į paupio karklynus... Karas dar nebuvo pasibaigęs, dar jo ugnis siautėjo Rytprūsiuose, kai netikėtai pro vartus, jau nesislapstydami įžengė daktaras ir jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio į akis krito ilgai saulės nematę, išbalę veidai, tačiau akys švytėjo džiaugsmu ir laime, jie išliko gyvi, gyva ir jų pirmagimė. „Bronyte,
Kapavietės vieta
Raudondvario senosios kapinėsVeikiaKauno r. sav.
- Sektorius
- 2
- Kapavietė
- 207
- Vieta kape
- 2
Kapo kodas: RDV-2-000-207