Įžymus žmogus
Vladas Varčikas
palaid. 2008
Pasaulio tautų teisuolis
- Palaidota
- 2008 m. rugpjūčio 13 d.
Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Vladas Varčikas gimė Rudnia (Smolensko sr.). 1920 su tėvais grįžo į Lietuvą. Nuo 1928 mokėsi griežti smuiku (su pertrauka) Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1935–37 studijavo Vytauto Didžiojo universitete (Gamtos ir matematikos fakultete). 1948 baigė Kauno konservatoriją. 1940–41 Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro, 1941–45 Kauno didžiojo teatro orkestro smuikininkas. 1945–46 LSSR Ministrų Tarybos Meno reikalų valdybos inspektorius ir Mokymo įstaigų skyriaus viršininkas. Nuo 1945 dėstė Vilniaus ir Kauno muzikos mokyklose, nuo 1946 – Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1993–2000 – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. 1959–71 Kauno muzikinio teatro direktorius. Sukūrė metodinių pjesių smuikui ir fortepijonui. Kai Vladas dirbo Vilniaus filharmonijos orkestro smuikininku kilo grėsmei, kad naciai gali jį suimti, ir jis skubiai pabėgo į Kauną. Čia pradėjo dirbti Valstybės teatre. Kaune atsitiktinai sutiko pažįstamą iš konservatorijos - Ireną Binkytę, Irena buvo su savo seserimi Lilijana. Vladas labai susižavėjo Lilijana ir tapo dažnas svečias Binkių namuose. Netrukus Lilijana ir Vladas susituokė. Jie gyveno Binkių namuose Vydūno alėjoje. Kazys Binkis iš karto pamilo Vladą. Vladas atsimena, kad prasidėjus žydų žudynėms, nepaisant šeimos pastangų šias naujienas slėpti nuo sunkiai sergančio Kazio Binkio, jis vis tiek žinojo situaciją iš laikraščių ir kitų šaltinių. Kazys Vladui yra pasakęs „Kažką reikia daryti.“ Daugybė Vlado smuiko mokytojų ir bendradarbių buvo žydų kilmės – žydai, kurių likimas buvo iškart nulemtas, ir dėl jų labai sielojęsis Vladas ėmėsi žygių. Vladas tapo Sofijos Binkienės dešiniąja ranka. Jaunas, juodaplaukis, juodaakis, charakteringa erelio nosimi vyras pasirodė be galo drąsus: kadangi Vladas dirbo teatre, spektakliai baigdavosi vėlai, todėl turėjo leidimą vaikščioti ir per komendanto valandą. Taip jis galėdavo kilus pavojui tamsos metu perkelti žmones. Pasinaudodamas tuo, kad panašus į žydą, ant apsiausto užsikabinęs geltoną žvaigždę įsimaišydavo į grįžtančiųjų po darbų būrį ir taip patekdavo į getą, kad perspėtų apie „akcijas“ – geto „valymą“, slapta atneštų maisto ar išneštų paslėpti vertingus daiktus. Kartą Vladas įsimaišė į koloną, bet pamatęs, kad jį susekė, greit nusiplėšė geltoną žvaigždę. Jį vis vien suėmė, nutempė į gestapą, jis labai piktinosi, rodė jiems savo tvarkingus dokumentus. Paskiausiai Vladui teko kelnes nusimauti, kad įrodytų, jog yra ne žydas. Vladas gebėjo daryti ką reikia – pavyzdžiui turguje mainyti daiktus į maisto produktus. Kartą jį sučiupo pardavinėjantį siūlus, nuvedė į nuovadą, bet Vladas sugebėjo išsisukti. Vlado ir Sofijos dukra Sofija Ligija Makutėnienė pasakoja: „Kažkas tėvo paklausė, ar yra gyvenime verkęs. Jis atsakė, kad pirmąkart pravirko prie geto tvoros, supratęs, kad nepavyks išgelbėti bendramokslės smuikininkės Cecilijos Karlinaitės ir jos šeimos. Antrąkart – sužinojęs apie „vaikų akciją“, kai Kauno gete naciai atėmę visus vaikus išžudė vietoje ir išsprogdino slėptuves, kur buvo suslėpti dar gyvi mažyliai.“ Po karo Vladas dėstė smuiką Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Vlado dukra Sofija sako, kad mokiniai apie jį atsiliepia, kaip apie reto gerumo ir supratimo žmogų. ŽMONĖS PRIEŠ VANDALUS Vladas Varčikas Prieš karą dirbau Vilniaus valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre smuikininku. 1941 m. birželio viduryje mūsų simfoninis orkesras išvyko gastrolių. Karas mus užklupo Utenoje. Vieni norėjo grįžti į Vilnių (ten pasiliko jų šeimos), kitus traukė į rytus.[…] Dauguma nusprendė grįžti į Vilnių. Jų tarpe buvau ir aš. Grįžęs į Vilnių, neradau artimų draugų, kai kurių pažįstamų. Vieni spėjo pasitraukti į rytus, kit buvo nužudyti arba dingo be žinios.[…] Vieną ankstyvą saulėtą rytą išėjau iš Panemunės į senamiestį susirasti kai kurių žydų tautybės draugų, su kuriais studijavome konservatorijoje. Nieko neradau. Vieni buvo uždaryti Kauno gete, kiti išžudyti pirmomis karo dienomis vien dėl to, kad juos pa
Kapavietės vieta
Petrašiūnų kapinėsVeikiaKauno m. sav.
- Sektorius
- 9
- Eilė
- 012
- Kapavietė
- 0003
- Vieta kape
- 2
Kapo kodas: PTRSNK-9-012-0003