Įžymus žmogus
Stefanija Eigelytė
Pasaulio tautų teisuolė
Išgelbėjimo istorija Informacija paruošta pagal leidinį "Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)" Stefanija Marija Sabina Eigelytė gimė 1916 m. netoli Utenos esančiame Klovinių kaime, valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo 10 vaikų: keturios mergaitės ir šeši berniukai, Stefutė devinta. Po jos gimusi sesutė greitai mirė, užaugo devyni. Tėveliai buvo labai religingi, gražiai sugyveno. Vaikai irgi sutarė tarpusavy. Buvo mokomi darbštumo, sąžiningumo, draugiškumo. Stefutė anksti pajuto norą pasišvęsti Dievui ir, kai vyresnioji sesuo Apolonija (sesuo Marija Gertrūda, vėliau išvykusi į JAV), vyko į Marijampolę, į vienuolyną, drauge važiavo ir Stefutė, bet dėl jauno amžiaus nebuvo priimta. Jai buvo patarta dar pora metų palaukti. Per tuos metus Stefutė baigė Antalieptės Žemės ūkio mokyklą ir, gavusi sesers laišką, su džiaugsmu išvyko į Marijampolę. Nei noviciate, nei vėliau jokių abejonių ar svyravimų neturėjo, nes visa širdimi troško būti arti Dievo. Tuo laiku sesuo Stasė Propiestytė mokė apie penkiolika naujokių. Visos buvo patenkintos ir magistra, ir Vienuolyno vyriausiąja, tada vadinta Motinėle Uršule Novickaite. Pirmus įžadus Vienuolijoje davė 1938 m. Iki 1942 m. dirbo „Šešupės“ spaustuvėje, Marijampolėje, o nuo 1942 m. iki mirties Utenoje. [...] Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo. Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė. Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...] Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasv
Kapavietės vieta
Utenos miesto senosios kapinėsRibotas laidojimasUtenos r. sav.
- Sektorius
- 1
- Kapavietė
- 057
- Vieta kape
- 4
Kapo kodas: UMSK-1-000-057