Įžymus žmogus

Jadvyga Šimelienė

Pasaulio tautų teisuolė

Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Jadvyga Žilionytė gimė 1906 metais. Maždaug XX a. III deš. pradžioje ištekėjo už miškininko Mykolo Šimelio. Šimelių šeima susilaukė 5 vaikų - Gražinos, Ramutės, Vido, Gedimino ir Algirdo. Gražina iki senatvės atsiminė, kaip mama didelei šeima sugebėdavo išvirti labai skanią žirnių sriubą. 1944 metais gimdydama šeštą vaiką Jadvyga mirė. Pasakoja Mykolo Šimelio išgelbėti – Polia ir Moisiejus Museliai: „Vieną dieną Korėno darbovietėj pasirodė Šimelis Mykolas ir, pasakęs: „Mano durys atdaros“, dingo. Korėnas vėl ėmė galvoti, kaip pabėgti iš geto ir kur pasislėpti. Tada jis prisiminė girininką Šimelį ir jo pasakytus žodžius. Čia jam iškilo dvi problemos. Šimelis negalės išlaikyti Korėno penkių žmonių šeimos. Karo metu su maistu ne taip lengva. Pats Šimelis su žmona Jadvyga turėjo penkis mažus vaikus (Gražina 8 metų, Ramutė – 7, Vidas – 5, Gediminas – 3 ir Algirdas 1,5 metų). Korėnas nutarė paimti su savim Aranovskį su žmona. Šie žadėjo mokėti už maistą jiems ir Korėno šeimai, kol teks gyventi pas Šimelį. Antras rūpestis – kaip pasiekti Strošiūnų girininkiją, kur Tarpumiškių kaime gyveno Šimelis. Tuo metu Aranovskis jau neturėjo jokių galimybių gauti mašiną, ir štai jie atėjo pas mus prašyti mano vyro pagalbos: Korėnas žadėjo paimti vyrą ir mane su savim, tik mes turėtume mokėti savo dalį už maistą. Taip susidarė devynių žmonių grupė. Garaže vyras arčiau susipažino su vairuotoju Ignu Šepečiu. Jisai jau anksčiau buvo padėjęs išvesti keletą žmonių iš geto. Mano vyrui reikėjo grįžti atgal į getą, nes turėjo organizuoti mašinas išvežti geto pogrindininkus miškan pas partizanus. Taip 1943-iųjų lapkričio gale išvažiavom iš geto kaip darbo brigada į naktinę pamainą. Mašina sustojo apie kilometrą nuo Šimelio namo. Toliau nuėjom pėsti. Korėnas pabeldė į langą, ir greit atsidarė durys. Šimelis apsikabino su Korėnu, ir tas paaiškino, kodėl turėjo atvežti dar keturis žmones. Į tai Šimelis atsakė, kad jo durys atdaros visiems. Vyras grįžo atgal su mašina, o mes, aštuoni žmonės, įžengėme į namą. Nuo tos akimirkos Šimelio šeimai prasidėjo didelių rūpesčių ir mirtinų pavojų metas. Trumpą laiką gyvenom viename mažame kambariuke. Šimelis paaiškino vaikams, kad jie niekam nesakytų apie svečius. Mes pasivadinom lietuviškais vardais. Greit pradėjom kasti bunkerį. Anga į jį buvo padaryta spintoje, kuri stovėjo šaltam kambariuke – Jadvyga ten laikė maisto produktus. Kambariuke buvo mažas langelis, per kurį įeidavo oras ir šviesa. Kad niekas nematytų, iškastą žemę nešėm ne į lauką, bet kibirais į pastogę. Nuo didelio svorio suplyšinėjo kambarių sienos. Šimelis atvežė lentų, padėjo sukalti sienas, narus, atvežė geležinę krosnelę, prikalė prie sienos mažą staliuką, įvedė šviesą ir rūpinosi, kad turėtume žmoniškas sąlygas gyventi. 1944 metų sausio 10 dieną mano vyras su Ignu Šepečiu atvežė Korėno brolį, jo žmoną ir dešimtmetį Chaimą Kaplaną ir liko pats su mumis. Taigi mūsų buvo jau dvylika. Aprūpinti maistu tiek žmonių Šimeliui buvo tikrai nelengva. Pasirodyti turguje ir pirkti maišus bulvių ir miltų duonai kepti buvo pavojinga – žmonės įtartų, kad perka ne sau. Šimelis paprašė patikimą žmogų Vasilijų Baraduliną, ir tas, nupirkęs mums maisto, atveždavo naktimis pas girininką. Balandį Kaune ligoninėje mirė Jadvyga Šimelienė. Ruošdamasis su trimis vaikais važiuoti į laidotuves (du maži liko namie), Šimelis paprašė kaimynę pabūti jo namuose. Mes tuo laiku turėjom būti pasislėpę bunkeryje, kad pakviestoji kaimynė mūsų nepamatytų. Kitą dieną iš Kaišiadorių darbo stovyklos pabėgo keletas žydų. Vokiečiai ir vietiniai policininkai puolė ieškoti pabėgėlių. Ir mūsų kaime ieškojo, ėjo iš vieno namo į kitą. Būdami bunkeryje, girdėjom kariškus žingsnius. Kai vokietis paklausė moteriškę, ar pas ją nesislapsto žydai, jinai pasakė, kad girininkas išvažiavo į žmonos laidotuves, o ji čia svetima. Vokietis pradėjo ieškoti ir nieko nerasdamas jau norėjo išeiti, bet pastebėjo kambariuko duris ir paėmė už rankenos, tačiau nesuspėjo atidaryti, kai atėjo

Kapavietės vieta

Petrašiūnų kapinėsVeikiaKauno m. sav.

Sektorius
19
Eilė
020
Kapavietė
0015
Vieta kape
1

Kapo kodas: PTRSNK-19-020-0015

Toje pačioje kapavietėje

Duomenys – savivaldybių kapinių registras (VDA atviri duomenys). Atskirų kapaviečių puslapiai paieškos sistemoms nerodomi. Radote klaidą ar norite, kad įrašas nebūtų rodomas? Parašykite mums. →